Šiuolaikinėje kalvystėje gaminami įvairiausi metalo gaminiai: laiptų turėklai, skulptūros, dekoratyviniai papuošimai… Visgi daugeliui mūsų kalvystė asocijuojasi su senove, istoriniais faktais, ginklų gamyba. Būtent apie kalvystės meną viduramžiuose ir papasakosiu šiame straipsnyje.
Viduramžiais kalvystės profesija buvo itin paklausi, kadangi metalas buvo apdirbamas tik rankiniu būdu. Šios profesijos žmonės gamino darbui skirtus įrankius, kaldavo arkliams pasagas, taisė ir gamino šarvus, bei ginklus. Geležis kalvėje buvo kalama naudojant grūdintą plaktuką ir specialias žnyples. Kaitinant geležį ugnyje ir jungiant ją su nedideliu kiekiu anglies buvo pagaminamas metalas tinkantis įrankių ar ginklų gamybai. Valandų valandas kalviai kaitindavo geležį ir šią kaldavo, taip primityviai atliekant kabidizavimo procesą.
Viduramžiais kalviai dažnai turėdavo kalves ant ratų, kurių pagalba galėdavo keliauti paskui armijas ar keisti miestus esant per mažam kalvystės darbų poreikiui. Vėliau ištobulėjus metalo kaitinimo krosnims pati kalvystė tapo sėslesnė.
Viduramžiais kalvėse buvo galima rasti šiuos įrankius:
- Priekalas;
- Žnyplės;
- Dumplės;
- Skirtingų dydžių grūdinto metalo kūjų;
- Skirtingų dydžių presai;
- Kalteliai;
- Kirviai;
- Volė;
- Vinys;
- Darbo stalai ir lentynos.
Turbūt vienas didžiausių išradimų išvystytų būtent viduramžiais buvo dumplės, kurių pagalba įpučiamas oras sustiprinantis degimą krosnyje taip padidinant karštį. Prieš dumplių atsiradimą, kalvio mokinys turėdavo pats pūsti orą į ugnį per specialius vamzdžius, toks darbas buvo labai varginantis ir nepakankamai efektyvus, visgi ir tokiu būdu pavykdavo geležį priversti tirpti ir jungtis su anglimi taip pagaminant metalą. Žinoma, metalo gamyboje pradėjus naudoti dumples tapo kur kas lengviau kontroliuoti krosnies karštį ir tinkamai paruošti geležį.
Viduramžių kalviai gamino šiuos metalo gaminius:
- Ginklai: kardai, durklai, ietys, strėlių antgaliai ir t.t.
- Pilių apgulties mašinos;
- Viduramžiais naudoti šarvai ir skydai;
- Įvairūs įrankiai;
- Vinys;
- Pilių ir bažnyčių spynos, raktai ir vyriai, laiptų turėklai;
- Kankinimo instrumentai ir grandinės;
- Namuose naudojami įrankiai: peiliai, šviestuvai;
- uvelyrikos dirbiniai;
- Dekoratyvinės detalės.
Viduramžiais kalviai buvo labai svarbi bendruomenių dalis. Skirtingose gyvenvietėse skyrėsi ir kalvio gyvenimo sąlygos.
Kaimo kalviai – gyveno mažose bendruomenėse, daugiausiai gamino namų apyvokai ir ūkininkavimui skirtus įrankius.
Pilių kalviai – gyveno už pilies sienų, pagrindinės užduotys buvo ginklų, šarvų priežiūra ir arklių kaustymas.
Miestuose gyvenantys kalviai – dažniausiai šie priklausydavo savo profesijos gildijoms, gamino papuošalus ir brangesnius ginklus, aktyviai bendradarbiavo su pirkliais, susirinkę gildijose tobulino darbo metodus.
Kalviai vienuolynuose – vienuoliai taip pat užsiimdavo kalvyste, kadangi privalėjo pasigaminti įrankių reikalingų kasdieniniame gyvenime.
Labai dažnai kalviai buvo kviečiami į karinius žygius, kurių metu būdavo atsakingi už ginklų taisymą, bei gamybą ir visą laiką keliaudavo su armija.
Įdomu, kad viduramžiais norėdami išmokti kalvystės, tūrėdavo persikelti į kalvę ir ten nuolatos gyventi prižiūrimi kalvio mokytojo. Paprastai tokie mokiniai kelerius metus dirbdavo visai nemokamai. Meistrui nusprendus, kad mokinys yra pakankamai gabus jam buvo suteikiamas šansas sukurti savo metalo gaminį, kurį kalvis įvertindavo, gavus gerą pažymį darbas keliaudavo į kalvių gildiją, šiai suteikus leidimą, mokinys gaudavo kvalifikuoto samdinio vardą. Toks samdinys privalėjo tam tikrą laiko tarpą keliauti po šalį ir mokytis iš kitų kalvių savo amato. Po tam tikro laiko gildijai buvo pateikiamas paskutinis darbas. Sulaukus teigiamo įvertinimo kalviui buvo suteikiamas meistro vardas ir galimybė atidaryti savo kalvę bei turėti savo mokinius. Kalvio amato mokymasis užtrukdavo net iki 15 metų, tiek laiko prireikdavo įvaldyti šį meną.
